Flushui, mano šuniui – Elizabeth Barrett Browning

Flushui, mano šuniui

Mylimas drauge, dovana tos,

Kuri, išlaikiusi savo ištikimą tikėjimą,

Gyvena tavo nuolankioje prigimtyje;

Tegul mano palaiminimas bus ištartas

Mano rankai esant ant tavo mažos galvos,

Mielas kompanionas ir panašus į mane!

Panašios į damos rudas garbanas,

Plazda tavo šilkinės ausys, be liepsnos,

Iš abiejų pusių išmintingai,

Ir tavo sidabrinės spalvos krūtinė

Švyti ir išsiskiria grynai

Iš likusio tavo kūno.

Tamsiai rudas tavo kūnas išlieka,

Kol saulė, tą valandą,

Išvaiko jo nuobodumą, —

Kai tavo tūkstančiai lygių garbanų

Užsidega auksu iš visų pusių,

Bronziniais atspindžiais.

Po mano ranka, kuri tave glosto,

Tavo ryškios lazdyno spalvos akys

Pabunda, išsiplečia, —

Tu šoki staigiu šuoliu,

Pilnas išdaigų ir džiaugsmo,

Šokinėdamas kaip energingas žirgas.

Šok! Tavo plati uodega banguoja šviesoje;

Šok! Tavo grakščios pėdos turi kaimo namelio spindesį,

Apipintos puošniais krašteliais.

Šok — tos ausys su kutais, kurios tau priklauso,

Spindi keistai, plonos ir gražios, kurias laikai

Ant savo auksinių letenų.

Vis dėlto, mano gražus žaismingas kompanionas,

Tai labai mažai tokiai garbei,

Kad aš giriu tavo retumą!

Kiti šunys galėtų tau prilygti

Galbūt šiomis kabančiomis ausimis, be klaidų,

Ir šiuo šaltu grožiu.

Bet apie tave bus pasakyta,

Šis šuo budėjo prie lovos

Dieną ir naktį nepavargdamas, —

Budėjo kambaryje, uždengtame užuolaidomis,

Kur joks spindulys nepramušė šešėlių ir skausmų

Aplink paliktą ligonį.

Rožės, nuskintos vazai,

Šiame kambaryje žuvo,

Palikdamos spindulį ir vėją —

Šis šuo vienas budėjo, be jokio atlygio,

Žinodamas, kad kai šviesa dingsta,

Meilė lieka šviesti, be prieštaravimų.

Kiti šunys čiobrelių rasoje

Sekė kiškius nuo pat ryto

Laukymėje ar saulėtoje pievoje —

Šis šuo vienas slinko, budrus,

Šalia snaudžiančio skruosto,

Dalindamasis šešėliu šalia jo.

Kiti ištikimos nuotaikos šunys

Šoko išgirdę švilpuką be konkurencijos,

Bėgdami į mediena išdykę —

Šis šuo vienas liko pasiekiamas,

Vos girdimo žodžio,

Ar stipresnio atodūsio.

Ir jei viena ar dvi skubotos ašaros

Krito ant tavo šaltų ausų,

Ar jei atodūsis padvigubino jo skausmą, —

Jis šokdavo su staigiu skubėjimu,

Darydamas vingius, meilus, greitai kvėpuodamas,

Švelniame kankinime, kuriame gyvena.

Ir šis šuo buvo patenkintas,

Jei blyški ir plona ranka slysdavo

Išilgai jo kabančių lūpų, —

Kur jis įremdavo savo snukį, ištiesdamas

Savo smakrą vėliau — kad padėtų

Ant delno, palikto atviro jį apkabinti.

Šis šuo, jei draugiška ranka

Kviečia jį į gražesnį džiaugsmą

Nei budėti taip uždarame kambaryje,

„Ateik!“ prašydamas nuo niūrių durų, —

Traukiasi atgal kaip anksčiau, be pauzės,

Spausdamasis prie manęs, šokinėdamas karštai.

Štai kodėl šiam šuniui aš noriu,

Švelniai, be jokios paniekos savo akyse,

Atiduoti pagyrimą ir palankumą!

Mano ranka padėta ant jo galvos su laime,

Mano palaiminimas ištartas

Už tai, ir už viską, kas po to.

Ir kadangi jis mane taip myli, stipriau

Nei tai darys jo kompanionas iš pradžių

Dažnai, ar tai būtų vyras ar moteris,

Aš atiduodu dar daugiau meilės sieloje

Nei šunys gauna iš žmonių, —

Pasilenkdama iš savo žmogiško likimo.

Palaiminimai tau, mano brangus šuni,

Tegul gražūs vėrinys puošia tave,

Tegul saldus pienas peni tave drąsiai!

Tegul malonumai kruta tavo uodegoje —

Tegul rankos švelniu gestu, niekada nekarštos,

Nepamiršta tavęs paglostyti mėlynoje valandoje!

Tegul pūkuota pagalvė palaiko tavo galvą,

Tegul šilkinė antklodė būna tavo šventė,

Tegul saulė padeda tavo miegui!

Tegul jokios musės dūzgimas tavęs nepabudina —

Tegul joks žmogus nesudaužo tavo raudono dubens,

Pagaminto gerti giliai, be lygių.

Tegul ūsuotos katė bėga medžioklėje —

Tegul tvirti kamščiai saugo savo vietą

Toli nuo tavęs ir distiliuoto odekolono vandenų;

Tegul riešutai barsto tavo kelią be tikslo

Dėl akmuo, ir tegul tavo šventiniai makarūnai

Tampa tavo kasdienėmis porcijomis!

Ar tai tyčiojimasis iš tavęs, linkint tau gero? —

Aš turiu ašaras akyse galvodama, mano,

Kad tu esi sukurtas toks tiesus ir gražus,

Palaiminimas turi būti tiesus lopšyje, —

Tu gali mažai žaisti ar veikti šiame naujame pasaulyje,

Tu, kuris myli taip didžiai, o mano ėriuk.

Vis dėlto būk palaimintas iki aukščio

Viso gėrio ir viso skonio,

Prieinamo tavo prigimčiai,

Tik mylimas virš šios matos,

Meile, kuri atsako į taviškę, tiesoje,

Tu, mylintis žmonijos kompanionas!

Elizabeth Barrett Browning.

Susiję produktai

Taip pat žiūrėkite

• Atminimo daiktai
• Atminimo nuotraukų rėmeliai

Kategorijos

Urnos gyvūnamsKeraminės urnosUrnos katėmsUrnos šunimsUrnos mažiems gyvūnamsAtminimo daiktai