Benas Fogle išbarsto savo gyvūno pelenus

Benas Fogle, „Telegraph“ apžvalgininkas, ir jo kalytės Incos mirtis

Benas Fogle ir Inca. Kai Benas Fogle, „Sunday Telegraph“ apžvalgininkas, 2012 m. liepą turėjo užmigdyti savo mylimą Labradoro veislės kalytę Incą, jis „Twitter“ tinkle parašė: „Ką tik praradau savo geriausią draugę Incą. Širdies skausmas yra per silpnas žodis apibūdinti tai, ką jaučiu #neįmanomanustotiverkti“.

Po mėnesio jis patikėjo „Telegraph“ skaitytojams, kad jos dubenėlis vis dar stovi virtuvėje. Jos pavadėliai vis dar buvo ten, išmėtyti po namus, kad jos senoms letenoms nereikėtų įveikti didelių atstumų.

„Tai maži priminimai apie mažą juodą šunį, kuris įsiskverbė į visą mano gyvenimą, kuris rodė absoliutų lojalumą ir suteikė tiek daug laimės“, – sako jis. „Negaliu prisiversti jų patraukti“.

Gyvūnus mylinti tauta

Jis nustebo gavęs daugybę laiškų po to, kai parašė apie Incos mirtį. Gatvėje jį taip pat stabdė žmonės: „Dideli, tvirti Londono taksi vairuotojai kalbėjo man apie savo pačių netektį ir išlietas ašaras. Tam tikra prasme tai verčia mane didžiuotis, kad esu britas. Mes tikrai esame gyvūnus mylinti tauta“.

Gyvūnų kompanijos eutanazija

Bruce’as Fogle, Beno tėvas, 42 metus dirbęs veterinarijos gydytoju ir „Humane Society International“ valdybos pirmininkas, vadovavo vadovėlio *Interrelations Between People and Pets* rengimui ir parašė skyrių „Attachment – Euthanasia – Grieving“ (Prisirišimas – Eutanazija – Gedulas). Būtent jis užmigdė Incą šeimos virtuvėje.

„Šuo yra visiškai nekaltas padaras, kuris niekada neslepia savo emocijų ir niekada nemeluoja. Štai kodėl sielvartas gali būti toks didelis. Jis gali tapti labai komplikuotas, jei žmonės jaučia kaltę dėl to, kad jaučia tokius stiprius jausmus savo šuniui“.

Būtinybė užmigdyti mylimą gyvūną yra toks sunkus sprendimas, kuris taip pat gali sukelti didelį kaltės jausmą. Inca sirgo epilepsija, jos užpakalinės letenos linkdavo ir jai buvo sunku judėti. Man buvo labai ramu girdėti, kad Inca savo paskutines dienas praleido Bovey pilyje Dartmure, visai šalia mūsų gyvenamosios vietos; net ir paskutinėmis dienomis Benas stengėsi sukurti su ja laimingų prisiminimų.

Incos pelenų išbarstymas

2013 m. liepą, praėjus metams po jos mirties, Benas jautriai aprašė, kad atėjo laikas išbarstyti savo mylimo gyvūno pelenus.

Marina, vaikai ir aš buvome kartu su mama, tėčiu ir mano seserimi Tamara bei šeimos šunimis – Luca, Lola, Marni ir Maggi. Prie mūsų taip pat prisijungė šunų vedžiotoja Sam, kuri yra tarsi šunų užkalbėtoja – visi šunys ją dievina – ir kuri aplink medį subūrė tuziną Incos šunų draugų.

Haid parkas suvaidino tokį svarbų vaidmenį mano gyvenime. Tai mano vieta pabėgti nuo miesto šurmulio, bet dar svarbiau – čia aš sutikau Mariną, dėka Incos ir jos kalytės Maggi. Mažas medis yra beveik toje vietoje, kur mes pirmą kartą susitikome.

Mano mama buvo atsinešusi butelį šampano mums ir didelį maišą „Bonios“ skanėstų šunims. Vaikai vaikščiojo po aukštą žolę, kol aš barstydavau Incos pelenus. Vietoj gėlių mes palikome „Bonio“ skanėstą, įdėtą aukštai vienoje iš šakų.

Tai buvo paprasta, bet laimės kupina ceremonija. Manau, kad psichologas tai pavadintų „susitaikymu“. Nekenčiu minties, kad jos vardas išnyks iš atminties, o jos medis užtikrina tam tikrą ilgaamžiškumą. Šimtams žmonių, kurie kasdien praeina pro šalį, tai tik dar vienas jaunas medis, bet mums tai – Incos medis. Ludo ir Iona kiekvieną kartą praeidami pro šalį sako: „Labas, Inca“.

Ceremonijos organizavimas ir memorialinis įamžinimas savo gyvūnui yra toks svarbus būdas išreikšti savo emocijas ir padėti sau susitaikyti su gyvūno netektimi, kaip puikiai suformulavo Benas: „Sielvartas yra kaina, kurią mokame už meilę“.

Susiję produktai

Taip pat žiūrėkite

• Atminimo daiktai
• Atminimo nuotraukų rėmeliai

Kategorijos

Urnos gyvūnamsKeraminės urnosUrnos katėmsUrnos šunimsUrnos mažiems gyvūnamsAtminimo daiktai