Kas yra urna? – Urnos istorija ir reikšmė

Kremavimo urnos yra vieni seniausių žmogaus sukurtų daiktų, kurių istorija beveik visose kultūrose siekia tūkstančius metų. Šiame vadove nagrinėjame, kas yra urna, kokia šio žodžio kilmė ir kaip kremavimo praktika bei urnos, kuriose laikomi pelenai, keitėsi nuo akmens amžiaus iki šių dienų.

Trumpas atsakymas: Kremavimo urna – tai indas, kuriame po kremavimo laikomi žmogaus arba gyvūno pelenai. Žodis kilęs iš lotynų kalbos „urna“, reiškiančio ąsotį ar vazą. Seniausios žinomos kremavimo urnos datuojamos maždaug 7000 m. pr. m. e. Jiahu vietovėje, Kinijoje. Ši praktika išplito bronzos amžiuje, senovės Graikijoje ir Romoje, vėliau, įsigalėjus krikščionybei, prislopo, o XIX a. pabaigoje vėl išpopuliarėjo. Šiandien kremavimas yra dažniausias pasirinkimas Jungtinėje Karalystėje (daugiau nei 77 %) ir vis labiau populiarėja visoje Europoje bei Šiaurės Amerikoje.

Ką reiškia žodis „urna“?

„Urna“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio urna, reiškiančio ąsotį ar vazą, o kai kurie jį sieja su urere – „deginti“. Nors istoriškai urnose buvo laikoma viskas – nuo karštų gėrimų iki balsavimo biuletenių, šiandien dažniausiai tai yra indas mirusiojo pelenams laikyti. Dauguma jų yra vienaip ar kitaip dekoruotos.

Kas yra kremavimo urna?

Kremavimo urna yra indas, pagamintas pelenams laikyti. Jos būna įvairių formų, dydžių bei medžiagų ir gali tapti nuolatine pelenų poilsio vieta namuose, kolumbariume ar kape. Pelenų laikymas urnoje leidžia šeimai išlaikyti ryšį su artimuoju arba saugoti juos viešoje vietoje, kur ateities kartos galės pagerbti atminimą.

Kokia yra kremavimo praktikos istorija?

Seniausios žinomos kremavimo urnos buvo atrastos Jiahu, Kinijoje, kur 32 įvairaus dydžio urnos (rodančios, kad jose buvo tiek suaugusiųjų, tiek vaikų palaikai) datuojamos maždaug 7000 m. pr. m. e. Manoma, kad kūno pavertimo pelenais aktas siekia akmens amžiaus pradžią, apie 3000 m. pr. m. e., tikriausiai Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, nes akmens amžiaus keramika Vakarų Rusijoje laikoma skirta pelenams.

Kremavimas išplito bronzos amžiuje (nuo 2500 iki 1000 m. pr. m. e.), pasiekdamas Britų salas ir Pirėnų pusiasalį, o Vengrijoje, Italijoje, Šiaurės Europoje ir Airijoje atsirado kapinės, skirtos pelenams. Apie 1000 m. pr. m. e., Mikėnų laikotarpiu, kremavimas buvo įprastas senovės Graikijoje, o Homero „Iliadoje“ jis aprašomas kaip garbinga pabaiga mūšyje kritusiems kariams. Romos imperijoje jis buvo skirtas gerbiamiems visuomenės nariams, o pelenai buvo saugomi urnose pastatuose, panašiuose į kolumbariumus.

Plintant ankstyvajai krikščionybei Romos imperijos pabaigoje, kremavimo buvo atsisakyta, nes jis buvo laikomas pagoniška praktika, ir įsigalėjo laidojimas žemėje – šis pokytis įsitvirtino valdant Konstantinui IV amžiuje. Viduramžiais kremavimas netgi buvo naudojamas kaip bausmė ir Vakarų pasaulyje išliko retas daugelį amžių.

Kada kremavimas vėl tapo populiarus?

Modernus atgimimas prasidėjo XIX a. pabaigoje. Anglijoje po 1800 m. sparčiai augant miestams, parapijų kapinės tapo perpildytos, ir jau 1850-aisiais vietos trūkumas paskatino Parlamentą teikti pirmenybę kapinėms. Italų mokslininko Brunetti 1873 m. Vienos pasaulinėje parodoje pristatytas urnos modelis patraukė dėmesį, o karalienės Viktorijos gydytojas seras Henris Thompsonas 1874 m. įkūrė Anglijos kremavimo draugiją, kuri paskatino pirmuosius krematoriumus Vokinge (Anglija) ir Gatoje (Vokietija).

Šiaurės Amerika pasekė pavyzdžiu tais pačiais metais: pirmąjį krematoriumą Vašingtone, Pensilvanijoje, pastatė dr. Julius LeMoyne’as, skatinamas dvasininkų, siekiančių laidotuvių reformos, ir gydytojų, susirūpinusių higiena šalia kapinių. Apie 1900 m. JAV buvo apie 20 krematoriumų, o 1913 m. dr. Hugo Erichsenas juos suvienijo į Amerikos kremavimo asociaciją. Religinis požiūris taip pat pasikeitė: Katalikų bažnyčia panaikino draudimą 1960-aisiais, o 1983 m. Kanonų teisės kodeksas patvirtino, kad kremavimas nėra draudžiamas.

Koks kremavimo populiarumas šiandien?

Kremavimas dabar yra dažniausias pasirinkimas Jungtinėje Karalystėje ir vis labiau populiarėja Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Jungtinėje Karalystėje šis rodiklis išaugo nuo maždaug 34,7 % 1960 m. iki 77,05 % 2017 m., o Japonijoje 2019 m. pasiekė apie 99 %. Mažesnės sąnaudos, ribotas žemės plotas ir augantis ekologiškesnių variantų poreikis paaiškina šią tendenciją. Gali palyginti išlaidas mūsų vadove apie kremavimo ir laidojimo kainas.

Kaip senovinės urnos skiriasi nuo šiuolaikinių?

Senovinės urnos dažnai buvo itin asmeniškos. Pamario bronzos amžiaus urnos, rastos netoli Baltijos jūros, buvo puoštos tikroviškais veidais, audinių tekstūromis ir tatuiruočių raštais. Geležies amžiaus urnos Tamilnade, Pietų Indijoje, pasižymėjo lapų ir gyvūnų motyvais, primenančiais vietinius uolų piešinius, o Amazonės urnos buvo dekoruotos į dervą įstatytais stiklo karoliukais. Šiandien šis personalizavimo poreikis išlieka: šeimos renkasi urnas, atspindinčias tikėjimą, aistrą ar asmenybę – tai gali būti klasikinė meninė keramika, biologiškai skaidžios urnos, grąžinančios pelenus žemei ar vandeniui, arba diskretiški kūriniai, kurie net neprimena urnų.

Vis dažniau šiuolaikinės šeimos pasilieka nedidelę dalį pelenų suvenyrinėje urnoje arba papuošale, taip pat nuolat populiarėja gyvūnų kremavimas. Idėjų, ką gali daryti su pelenais, rasi mūsų skiltyje apie tai, ką daryti su pelenais po kremavimo.

Dažniausiai užduodami klausimai

Ką reiškia žodis „urna“?

Jis kilęs iš lotynų kalbos „urna“, reiškiančio ąsotį ar vazą, ir tikriausiai yra susijęs su „urere“ – „deginti“. Šiandien jis dažniausiai reiškia indą, skirtą mirusiojo pelenams laikyti.

Koks kremavimo urnų amžius?

Seniausios žinomos kremavimo urnos datuojamos maždaug 7000 m. pr. m. e. Jiahu vietovėje, Kinijoje, kur buvo rasta 32 įvairaus dydžio urnos. Pati kremavimo praktika gali siekti apie 3000 m. pr. m. e., akmens amžiaus pradžią.

Kodėl kremavimas buvo taip ilgai atidėtas?

Plintant ankstyvajai krikščionybei Romos imperijos pabaigoje, kremavimas buvo atgrasomas kaip pagoniška praktika ir įsigalėjo laidojimas žemėje – ši pozicija buvo sustiprinta valdant Konstantinui. Vakarų pasaulyje jis išliko retas visus viduramžius, kol XIX a. pabaigoje vėl atgimė.

Kiek kremavimas paplitęs šiandien?

Tai dažniausias pasirinkimas Jungtinėje Karalystėje, išaugęs nuo maždaug 35 % 1960 m. iki daugiau nei 77 % 2017 m., ir jis populiarėja Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Japonijoje 2019 m. šis rodiklis pasiekė apie 99 %.

Susiję produktai

Kategorijos

Urnos gyvūnamsKeraminės urnosUrnos katėmsUrnos šunimsUrnos mažiems gyvūnamsAtminimo daiktai